tęvima

tęvimà sf. (3^a) tęvoji vieta, laibuma: Tęvimà rast nėr supuvusi KlvrŽ. Beržo tę́vimos y[ra] baltos, o drūktumos – nusproginėjusios Šts. Iš blauzdos tęvimõs varvėjo putmenys Šts.